Aš radau plauką.
Galbūt tai skamba juokingai ar keistai, bet aš radau plauką. Eidama miegoti, apsiklojau antklode ir tiesiai prieš save išvydau gražų, ryškiai oranžinį savo antrosios pusės plauką. Jį paėmiau, prieblandoje ištempiau ir pagalvojau, jog jo ilgis - kokie dvidešimt penki centimetrai. Nei ilgas, nei trumpas, bet kad toks plaukas užaugtų reikia apie dviejų metų. Tokiam plonam ir trapiam dalykui, o drauge ir tokiam tvirtam, nes galiu surišti jį į mazgą ir vėl išnarplioti, o jis, nors būdamas ir seniai jau nebegyvas, savo išvaizda mano plikai akiai nieko nesiskirtų nuo prieš tai buvusio.
Laikydama plauką rankose ir jį sukiodama suvokiau, kad jis pradėjo formuotis, užaugo ir iškrito man nuolatos matant mano antrą pusę. Mylėdama ją aš myliu ir jos sielą, protą ir kūną. O šalia kūno aš myliu ir šitą plauką. Suvokimas gąsdina ir džiugina. Pirmą kartą gyvenime supratau kodėl žmonės laidoja mirusiuosius. Ir suvokiau kodėl juos kremuoja. Aš su savo antra puse tik 5 metai ir kasdien myliu ją vis smarkiau. O štai plaukas man sukelia kone ašaras. Tai kaip jaustis žmogui, kuris liko vienas po viso gyvenimo partnerio mirties? Ir visos kalbos, kad kapus gražinantys pensininkai tik nori pasirodyti vienas prieš kitą ima atrodyti tokios juokingos ir vaikiškos, nes o kas jeigu žmogų kasdien kamuoja toks ilgesys ir liūdesys, jog tik darbu aplink savo meilės amžinojo poilsio vietą jis gali jį nors truputį nuraminti. Ir toks beprasmis atrodo kremacijos būtinybės neigimas, nes žinojimas, jog kito jau nebėra, jog to tikrai visai ir galutinai nebėra, o pelenai sklando kažkur vėjyje, padeda susitaikyti su netektimi ir ją galutinai suvokti.
Toks begalinai keistas mirties suvokimas apima šitokiomis akimirkomis, nes rankose laikau, kad ir nedidelę, bet realią ir tokią apčiuopiamą tikro mirtingumo įrodymą. Ir ne ta prasme, kokia mėgsta kalbėti žmonės, jog “kiekvienas iš mūsų esame mirtingas”, tačiau rankose laikau pačią mirtį - negyvą plauką, kuris buvo pasmerktas mirčiai nuo pat pirmos savo gyvenimo akimirkos, nes gyvybė jame būtų pernelyg trapi ir jautri plaukui skirtai daliai. Kiekvieną dieną kiekvienas iš mūsų su savimi visur nešamės tą patį - plaukus, odą, ir daugybę kitų ląstelių, kurios nuo pat savo atsiradimo siekė tik vieno, jog mirtų pasiekusias tam tikrą stadiją ir tik dėl mirties joje galėtų išlikti.
Sukioji plauką ir mąstai, kad kai kurie žmonės lygiai taip pat žvelgia į savo gyvenimą. Ir dėl to nuolatos ieško ne tik kokiam gi kūnui jie priklauso - Dievui, Visatai, Gamtai ar dar kam nors, tačiau ir nuolatos gyvena baimėje, jog privalo elgtis būtent kažkaip, jog mirę būtų kažko verti. Kažko teigiamo ir gražaus.
Ar pats plaukas suvokia savo grožį? Tokiomis akimirkomis suprantu kokie laimingi gali būti tikintys žmonės, nes jie gali tikėti aukštesne jėga, kurios meilė būtų nesulyginama su žmogaus jausmais, lygiai taip pat, kaip mano meilė mano antrosios pusės plaukui vargiai ar galėtų būti sulyginama su plauko mąstymu apie save. Tikriausiai labiausiai dėl to, jog plaukas niekada nespėjo ir susimąstyti. Jis tiesiog augo.
Kaip ir mes tiesiog gimstame ir mirštame ir galbūt Visatai labiausiai iš mūsų reiktų to, kad mes gyventumėme ir gyvendami pirmiausiai padėtume vienas kitam vien dėl to, jog esame vienas šalia kito. Ne dėl savęs pačių ar dėl Jos, bet todėl, kad esame ir tik savo gėriu išlaikytumėme ir save pačius ir Ja. Ir net nebūtinai šalia. Dažnai pagalvoju, kad visi šioje žemėje esame susisieję kaip rasos lašeliai ant voratinklio gijų - kai vienas nukrenta, pajunta visi, nors kiekvienas laikome savo vieninteliu ir nepakartojamu. Dažnai matau, kiek vieno žmogaus daromi geri darbai gali daug pasiekti, nors pats žmogus net nesuvokia, jog elgiasi gerai, kadangi jis tiesiog elgiasi taip, kaip jam sako širdis ir koks jis pats yra. Mes gyvenime dažnai išmokstame apie tai, kas yra gerai, o kas blogai, bet ar susimąstome kas mus to išmoko? Ar pats gyvenimas, ar žmogus šalia, ar kažkas kitas iš šalies? O dar dažniau norime susilieti patys su ta “šalimi” - pradedame tikėti, jog jos mintys - tai mūsų mintys, jos norai - tai mūsų norai. Norime pritapti prie tos teisingos daugumos, net nebūtinai mūsų akyse didžios savo skaičiumi, bet svarbiausia didybe, kad tik patiems nereikėtų pripažinti savo menkumo, o pripažinus menkumą ir būtinybės padėti kitam ir prašyti kito pagalbos. Ir nors pačių stipriausių kiekvienam žmogui būdingų jausmų užgožti nesugebame, tačiau vis tiek stengiamės. Visi žinome, jog žudyti yra blogai, tačiau kasdien tyliai žudome kitus ir priverčiame juos galų gale paties nusižudyti savo patyčiomis, abejingumu, atstūmimu ir netgi sąmoningai nukreipta prievarta. Sakome “gėjai yra blogi” ir galvojame kaipgi jiems pakenkti, o ramindami sąžinę ir protą einame prie kraštutinimo “abortai yra blogis” paprasčiausiai norėdami atsverti svarstykles, kurias patys išjudiname - iš pradžių vienas tuščias jų lėkštutes prikrauname svarelių vienoje pusėje, po to kitoje, ir taip per visą gyvenimą nebegalime išlyginti. Egiptiečiai turėjo tam gerą mitą apie širdies svėrimą mirties akimirką, o azijos kultūros kalba apie harmonijos jausmą, bet kad ir kaip tą pavadinsi esmė nepasikeis - svarbiausia suvokti ne tik gėrio, bet ir blogio kilmę. Suvokti kodėl kartais gavus per skruostą reikia atsukti kitą, net jeigu to nusipelnei vien tik savo buvimu, o kartais smogti atgal, tačiau žinant kodėl.
Neįmanoma gyventi elgiantis vien tik blogai ar gerai. Padarius kažką blogo reikia prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir suvokti, jog atlikta blogybė buvo neišvengiama. Prisimenant minėtą pavyzdį protingas žmogus leis abortus, nes supras, jog jie yra jau esančio ir buvusio blogio pasekmė - jokia moteris ir joks vyras nenori, kad jų vaikas mirtų, tačiau žinodami kokiame baisiame pasaulyje gyvena jie nenori, kad jų vaikas ateitų į jį. Svarbiausia, suvokdami kokie baisūs patys yra, o neretai to žinojimo ir palaužiami. Geras žmogus suprastų, jog tai sprendimas kažką uždrausti yra gangrenuojančios rankos pirštų kapojimas, ir stengtųsi panaikinti pačios gangrenos priežastį, tuo tarpu norintis būti geras kitų akyse (o ir savo) nukapojęs tuos pirštus jaustųsi visiškai laimingas ir patenkintas, nes likusią rankos dalį galima dailiai užraitoti rankove. Ir laikti artėjančios mirties, kuri deja yra neišvengiama nei vienam, nei kitam. Tik štai kokie mes iš tikrųjų mirę būsime galės pasakyti tik tas ant kurio kūno it oda augome ir tarpusavyje stumdėmės.
Dažnai pagalvoju, kad sunkiausia bus mylėti artimą, kuris tavęs niekada nemylės ir galbūt net neapkęs. O dar sunkiau bus neimti savęs laikyti geresne ar aukštesne vien tik dėl to, jog nejausiu neapykantos tam, kuris tau ją jaučia. Kai ant tavęs spjaudo, tave muša, engia ir keikia galima tyliai kentėti arba nieko nejausti, galvojant, jog tai yra gerai būtų didesnė klaida, nei atsakyti pykčiu, nes tie, kurie šį pasaulį laiko pykčio ir neapykantos nugalėtu, būtų skaudinami neatsakymo į agresiją labiau nei į meilę. Ir kaip išlaikyti orumą leidžiantis kito smerkiamam - taip norisi galvoti, kad esi didesnis už skriaudiką, nes gali atsilaikyti prieš jį ir nenukentėti ir kaip tai iš tikrųjų menka, nes abejingumas skatina blogį lygiai taip pat kaip ir blogis pats, kadangi abejingumas didžiuojasi savimi blogio akivaizdoje. Galų gale visi esame lygūs ir turėtume sunerimti tada, kai šis teiginys mus džiugina arba skaudina.
Aplinkui tiek daug mirties, kad blogoms emocijoms tiesiog nebėra vietos - taip norisi džiaugtis pačiu gyvenimu ir tais, kurie yra šalia. Nes tik dėl gyvenimo trapumo jis toks vertingas. Kaip stiklinė gėlė šalia akmens, ir nesvarbu, kad Visatai abu objektai turi po tokį patį dalelių skaičių. Svarbu, kol mum tai svarbu.
Džiaugiuosi, jog radau plauką.
Rodyk draugams
Komentarai(5)
g
