Pneumonoultramikroskopinė silikovulkanokoniozė

Kai perskaitai tokį terminą, susimąstai ar jo kas nors iš lempos neištraukė, nes tiesiog norėjo gražiai sumaketuoti vadovėlį…

Kai perskaitai tokį terminą, susimąstai ar jo kas nors iš lempos neištraukė, nes tiesiog norėjo gražiai sumaketuoti vadovėlį…
Ar žinote, kad sveikas žmogus per vieną valandą vidutiniškai atsidūsta 3 kartus.
Ką tik sužinojau besiruošdama rytdienos fiziologijos koliokviumui :>
O aš maniau, kad man tiesiog labai dažnai būna labai neįdomu, o štai - pasirodo, kad dūsauju visai pagal normą :)

Neseniai per paskaitą išgirdau įdomų terminą - “pampersų karta”. Kad būtų aiškiau pradėsiu ne nuo sauskelnių, bet nuo Froido. Tikriausiai bent pusė mano blogo skaitytojų yra vienaip ar kitaip girdėtą apie Froidą ir apie jo vaiko vystymosi etapus. Pirmasis jų yra oralinis - kai vaikas supranta, kad gali jausti malonumą per burną (valgydmas, guguodamas, leisdamas seilių burbulus) ir daryti įtaką kitiems (rėkdamas ir reikalaudamas dėmesio). Antroji stadija vadinama analine - vaikas supranta, kad tuštintis ir šlapintis yra malonu, taip pat ima jausti gėdą kai pats apsidirba, mato, kad tėvai ant jo pyksta, džiaugiasi kai giria, jog daro į puoduką ir pamažėle ima tapti “suaugusiu” (be abejo yra ir daugiau stadijų, bet mums dabar užteks tik antrosios) - pirmą kartą gyvenime įgauna tikros priklausomybės ir ima ne tik kontroliuoti savo veiksmus, bet ir juos suvokti. Tik štai Froidas nežinojo, jog jis labai gerai susiejo šią “stadiją” su nervų mielinizacija organizme - nervai pasidengia tam tikru dangalu, kuris leidžia nerviniui impulsui sklisti greičiau organizme. Buitiškai šnekant sugalvoji, kad nori kakoti greičiau nei pakakoji :) Mielinizaciją labiausiai skatina vaiko patiriamas stresas ir įtampa, nes kakoti ant kiekvieno kampo ir nuo to gauti velnių (ar su “dovanėle” kelnėse) - menkas malonumas.
Normaliai vaikai sulaukę maždaug 2 metų amžiaus jau ima kontroliuoti savo tuštinimosi procesus (anksčiau ar vėliau), bet štai sauskelnių gamintojai gamina sauskelnes vaikams ir iki 7 metų (iki mokyklos pradžios). Žinoma visokių sitaucijų, būklių ir ligų yra, bet labai nemaža dalis mamyčių labai ramiai perka tokias sauskelnes ir vyresniems savo vaikams ir nedaro jiems jokios traumos versdamos lipti ant puoduko. Ir ką jūs manote? Kol visokie psichologai nagrinėja kaip tai paveikia žmonių psichiką (konkrečiai tai amerikiečiai svarsto ar tokie dalykai nėra prisidėję prie jų tautiškumo apatiškumo, nelaimingumo etc etc (verčia kaltę kitam), bet pasirodo, jog iš tikrųjų - vaikų su pampersais nervų mielinizacija prasideda kur kas vėliau ir vėluoja 2-3 metam. Žinoma skamba gana juokingai, tačiau juk dėl šio proceso ne tik sąmoningas tuštinimasis atsiranda, bet ir daugybė kitų, ir vėliau, atėję į pirmas klases tokie vaikai gana skiriasi nuo “traumuotų palutėmis” ar ekologiškomis sauskelnėmis, kurios iš esmės irgi yra tos pačios palutės.
Nesakau nieko blogo prieš pampersus, nes bereikia prisiminti kiek sveikatos ir nervų jie sutaupo mamytėmis, bet tikrai nereikėtų nusileisti prekybininkams ir jų propagandai :)
Beje - išgirdusi tokias žinias internete skaitinėjau visokių straipsnių šita tematika ir pagal psichologų, vaikas taip džiaugiasi atsikratęs šios nemalonios naštos, jog vėliau jį per prievartą reikia mauti kelnytėmis ir žiūrėti, kad jų kur nepaliktų XD iš pradžių juokiausi, bet tada juokėsi mano mama, kuri prisiminė, kad lakstydavau po namus nuoga šikna ir rėkdavau, kad nenoriu kelnių (ir dėl to amžinai sirgdavau angina), vėliau juokėsi mano pažįstama, kurios vaikutis kaip tik dabar išgyvena šį “baikotą”, o tada pagalvojau, kad net mano mėgstami dailininkai irgi turėjo bekelnį gyvenimo tarpsnį. Akimirką net buvau pasijutusi kažkuo ypatinga, lol.
O beje, prisiminiau dar vieną dalyką - kai kurie žmonės jaučiasi labai drakoniškų-reptiliškų sielų, nes būdami maži visą laiką vaikščiodavo pasistiebę ant pirštų galų, kaip kokie veloceraptoriai ar dar kokie -aptoriai (ir tuo gąsdindavo visus saugusius aplinkui), bet šiandien sužinojau, jog toks vaikų vaikščiojimas neturi nieko bendro su žvynuotu praeitu gyvenimu. Tiesiog besisvystant kojos fexoriai - raumenys, kurie lenkia koją - ir jų nervai, vystosi ir auga greičiau už kitus ir tai kojai, taip sakant, nėra kur dėtis - tenka taip slampinėti po namus :)
Šiandienos mano kasdienis vienos valandėlės piešimas:


Jozefas Frankas “Atsiminimai apie Vilnių”, “Mintis”, 2001, 620 psl.
Ar žinote kas toks Buvo Jozefas Frankas? Mane asmeniškai stebina, kai kai kurie lietuviai tokia baisūs patriotai, o kai paklausi kodėl gatvė kurioje tuo metu stovima pavadinta būtent to žmogaus vardu jie nežino :D Gėda pelėda. Kad man nebūtų gėdą, nusprendžiau perskaityti šio didžio žmogaus atsiminimus, kuris padarė daug gero Lietuvai - jo dėka mes ne tik vieni pirmųjų Europoje ėmėme “žmoniškai” skiepytis, bet ir rūpintis neturtingomis gimdyvėmis. Atvykęs čia iš Vienos šis žmogus stulbinamai pagerino Vilniaus ligonių gydymą, kurių dauguma būdavo Bažnyčios globoje. O ir dabar bažnyčias ligoniams daugiausia siūlo melstis ir dėkoti už kančią, nes ją Dievas siuntė :D smagu :P
Keletas citatų, kurios vilniečiams, ir ne tik, pasirodys įdomios ;D
“[1804 metais] Lietuvos sostinėje Vilniuje gyveno daugiau kaip 35 000 žmonių; iš jų apie 22 0000 katalikų, 600 graikų, 500 liuteronų, 100 reformatų, 11 000 žydų ir 60 mahometonų.”
Apie lietuvių religingumą :D
“Išskyrus katedrą, Šv. Kazimiero ir Šv. Jono (priklausė Universitetui) bažnyčias, visos kitos - vienuolynų nuosavybė; jas aptarnaudavo vienuoliai. Dominikonų bažnyčios pamaldose neįmanoma išbūti, ypač per sekmadienio mišias: neleistinas elgesys kelia pasipiktinimą. Žmonės įeina ir išeina, plepa, vaikšto, sveikinasi, bučiuojasi…
Dar stovėjo graikų, liuteronų, reformatų bažnyčios, žydų sinagoga ir mečetė.
Katalikai negriežtai šventė sekmadienį. Tai buvo turgaus diena; valstiečiai tik sekmadienį galėjo parduoti savo produktus. Žydai, priešingai, labai laikėsi šabo ir kitų švenčių ir už visą pasaulio auksą nieko nebūtų pardavę tomis dienomis. Totoriai stropiai šventė penktadienį.
Mane nustebino tarp atskitš kultų vyraujanti graži darna ir net brolybė. Per generalgubernatoriaus iškeltus pietus imperatoriaus Aleksandro gimimo dieną pamačiau už stalo vieną šalia kito sėdinčius katalikų vyskupą, graikų archimandritą, liuteronų ir reformatų pastorius; visi draugiškai šnekučiavosi [Vilnius į Pasaulio istoriją yra patekęs, kaip vienintelis Europos miestas, kuriame žydas ir katalikas daktarai galėdavo dirbti drauge pirmiausia akcentuodami savo profesiją, o ne tautybę ar religiją - tai stebindavo ir šokiruodavo atvykelius - nematyta tolerancija! Žinoma atėjus XX amžiui viskas pasikeitė ir tikriausiai nė viena pusė nepatikėtų, jog tokie istorinė brolybė būtų galėjusi egzistuoti]“.
Apie lietuvių kulinarinius pomėgius:
“Rusai nevalgo augalinio maisto ne d4l to, kad jis nesubrend3s. Pasteb4jau, kad žemesnių klasių žmonės kremta žalius svogūnus, o aukštesnysis sluoksnis nesigėdi aižyti žirnių ir pupų ir ryti juos kaip kokius skanėstus. Aš nustebau mažiau negu Lietuvoje, kur buvau matęs valgant žalius agurkus su medumi.”
Apie valkatas ir plėšikus:
“Mane išrinko nariu komisijos, turėjusios ištirti visus Vilniaus valkatas. Neįmanoma aprašytito, ką pamačiau ir patyriau. Policija gavo įsakymą mums padėti. Surinkusi pulkus tų pasibaisėtinų žmogystš, atvedė į komisiją. Pirmiausia atskyrėmė valkataujančius baudžiauninkus nuo laisvųjų žmonių. Pirmuosius išsiuntėme atgal pas jų šeimininkus, kurie privalėjo juos išlaikyti. Su laisvaisiais valkatomis pasielgėmė šitaip:
1) luošus paguldėme į ligoninę
2) vengiančius darbo įkurdinome Labdarybės namuose.
Daugelis jų rado užtarėjų, laidavusių, kad tie žmonės tikrai nebevalkataus, tai įrodo, kad žodžiai “valakta” ir “vargšas” nėra sinonimai. Pavyzdžiui, vienas senis su ilga balta barzda, jau daugelį metų rinkęs išmaldą prie Šv. Mergelės paveikslo pietiniuose miesto vartuose (Ostra brama), turėjo 2000 auksinių dukatų, kuriuos slėpė savo lovoje.”
“Viena tokia dezeryrų, žydų ir kitų tautybių nenaudėlių gauja įsikūrė Vilniaus apylinkių Antakalnio kalvose, apaugusiose lapuočiais ir spygliuočiais. Kartą dienos metu gauja išdrįso per miestą vežti ginklus. Nutįso ilga vežimų eilė, lydima 200 gerai ginkluotų vyrų. Miesto sargybiniai ją palaikė armijos gurguole ir praleido. Jie vos neatidavė karinės pagarbos slenkančiai vilkstinei. Tik po dviejų valandų sužinota, kokia tai “gurguolė”.”
Stropūs lietuvos studentai:
“Visi minėjo lyg kokį stebuklą, kad į Johano Pėterio Franko kursą užsirašė 30 studentų. Išties pateiktame sąraše tiek ir buvo, tačiau patikrinus beliko šešiolika. Iš jų tik 6 pradėjo mokslo metus, ir dėl šios aplinkybės jiems nepaskyrė praktinės medicinos pratybų. Tėvas, nors įpratęs prie 30 kartų gausesnės Pavijos ir Vienos auditorijos, su neblėstančiu stropumu ėmėsi darbo.”
Ištrauka iš gydytojo Karo laiško J. Frankui:
“Neturėdamas nieko geresnio, siunčiu išverstą į vokiečių kalbą amerikiečių brošiūrą apie tabako žalą. Aš nekenčiu bet kurios Riko žolės rūšies. Esu įsitikinęs, kad jo vartojimas yra žalingas; bet to, tabakas - bjauraus skonio. Manau, jog padariau gerą darbą paprašęs vieną gydytoją vengrą išversti tą veikalėlį, kurio originalą atsiuntė Nju Kembridžo universiteto profesorius daktaras Bendžamenas Vaterhauzas. Mano krašte [Vienoje], kaip niekur kitur, veiklas galėtų būti ypač naudingas. Po Jūsų išvykimo rūkymo įprotis labai įsigalėjo. Tabakas nuodija mūsų pasivaikščiojimus, nuo jo kyla daug gaisrų. Žinau, anglų - amerikiečių profesoriaus balsas liks vox clamans in desero [balsas tyruose]. Vyriausybei naudinga, kad tabako suvartojima daugiau, nes tai atneša daug pajamų. Tačiau susitaikyti nevalia. Aš gal šiek tiek perdedu tabako žalą, bet esu pastebėjęs, kad rūkalius nebesidomi kitais žmonėmis, būtinai tampa egoistas, yra priverstas atsiskirti nuo tų, kurie nepritaria jo skoniui. Tabako vartojimas sukelia nešvarą, visiškai nebesirūpinama drabužiais ir baldais. Iš nešvaros lengvai atsiranda netvarka, o iš jos - nepadorumas. Jei patyrinėtum tuo principu tautas, tai, manau, galėtum nustatyi laipsnišką švaros ir doros smukimą.”
hokay, daugiau nebenurašinėsiu :D Patys paskaitysit ir pasišviesit istoriškai ;D (bei smagiai pasijuoksite)
Mano įverinimas 100000000000/5
Ach, kaip dažnai mums nutinka taip, kad norime ką nors pasakyti, tačiau nerandame tam žodžių! Ir aš kalbu visai ne apie tas nuostabias akimirkas, kai norime prisipažinti meilėje, bet rodosi, jog vieno žodžio per mažai. Ir ne apie tas baisias akimirkas, kai niekaip negalime sugalvoti įtikinimo pasiteisinimo ar kuo siaubingesnio įžeidimo priešui. O ne - kalbu apie kur kas buitiškesnius nutikimus - šiandien kalbu apie ausis. Savų nematome, tačiau aplinkinių labai įdėmiai apžiūrinėjame! Štai visai neseniai viena mano pažįstama suglumo: "žiūrėk, įsivėrė auskarą į ausį… nu ten… nu žiūrėk, žiūrėk tame… ką aš žinau kaip jis vadinasi?".
Lotyniškai ausis vadinama auris. Yra tokia Toyota Auris, yra toks Auris miestelis Prancūzijoje, yra tokia sraigių gentis, yra kai kurių lotyniško žodžio aurum , reiškiančio auksą, linksnių forma. Auriu gali būti ir kietuolis Aurimas ;D Tad atsiminti yra tikrai nesunku :)
Bet šiandien mes pakalbėsime tik apie išorinę ausį (auris externa ). Kadangi mano blogą skaito nemažai žmonių ketinančių studijuoti mediciną, tad pateiksiu ir lotyniškus pavadinimus - taip galėsite geriau pajausti kaip reiks mokytis, taip pat jų dėka lengvai rasite internete nuotraukų. O visi kiti galėsite pasijusti protingi ir gudrūs 8D Negi blogai? ;)
Žiūrėdami į žmogų iš išorinės ausies matome tik ausies kaušelį (auricula - yra toks augalas, kurį žmonės šnekamojoje kalboje vadina "aurikula", taip pat tokiu pavadinimu yra jau išnykusių trolobitų gentis). Jeigu stovime labai arti žmogaus tai galime matyti ir išorinės klausamosios landos (meatus acusticus externus ) angą.
( graži gražaus papuošalo nuotrauka iš šios internetinės parduotuvės http://www.faeryswhimsy.com/ )
Nupiešiau super schemą. PARKERIU 8D:

(panašu, kad mano stulbinantys piešimo sugebėjimai stulbina nebent mane pačią)
Kai kitą kartą pamatysi žmogų prasivėrusį auskarą ausyje, galėsite konkrečiau įvardinti kurioje vietoje:
(Nuotraukia iš čia http://www.ayushveda.com/magazine/ear-piercing/ , aš tik skaičiukus sudėjau :) )
Tai tiek mano įspūdžių :>
Mano smalsūs grupiokai ir blogo skaitytojai gali pasinagrinėti mano dantų panoraminę rentgeno nuotrauką, kuri taip neryškiai nusikanavo ir yra tokia mažytė, kad man beliks stebėtis jūsų fantazijos vaisiais ir daržovėmis :D


(nežinau kas autorius :< jei žinot - pasakykit :D)
Lol - skaitinėdama super mamų forumus radau mintį, kad danties rovimas skauda labiau, nei gimdymas. Na, dar negimdžiau, bet esu linkusi tuo labai smarkiai suabejoti XD XD XD
<
Na, tikriausiai sėklides turintys mano blogo skaitytojai šiame įraše neras nieko naujo, nes tikriausiai urologo kabinete bus jau matę iš pirmo žvilgsnio gana keistą daiktą - tai orchidometrą, atrodanti maždaug štai taip:
