BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Photobucket

(Atsitiktinis piešinys iš mano piešinių dienoraščio)

Kai pradėjau lankyti darželį iš karto atsirado keliolika mergaičių norėjusių tapti mano "geriausiomis draugėmis". Iki darželio net nesitikėjau, kad kada nors gyvenime būsiu tokia populiari, ir man liežuvis neapsivertė nė vienos iš jų pavadinti savo "geriausia drauge", nes atrodė, kad norint kurią nors tokia laikyti ją reiktų mylėti bent jau tiek pat, kiek save pačią. Tiesą sakant iš savo gyvenimiškos ikidarželinės patirties  maniau, kad geriausią draugę reiktų mylėti ir branginti net labiau, nei savo vyrą ar vaikiną,  kurie tave mylėtų už tai, kad a) esi moteris; b) esi jų moteris,  o geriausia draugė mylėtų tiesiog (paprastas draugas ar draugė mylėtų už tai, kad tiesiog už gerą atsilygini geru, ir šiaip karts nuo karto gero darymą jei užplaukia. 5-metės logika, nesigilinkit :) ) ir kadangi būdama mergaitė nežinojau ką reiškia tokį mylėti, todėl net nesiruošiau mąstyti apie kurios nors, kaip "geriausios  draugės" statusą.

Žinoma viskas baigėsi taip, kad kelių dienų bėgyje nebeliko nė vienos potencialios "geriausios draugės", nes buvau socialiai nurašyta, kaip nenorinti draugauti. Vėliau problema iškildavo mokykloje, vadinamosiose anketose drauge su klausimu "Kas tavo geriausia draugė?", kuris daugumai merginų sukeldavo baisius pykčio priepuolius, nes 40% rašydavo tos merginos vardą, kurios būdavo anketa, o 20% vos ne verkdavo, nes norėdavo parašyti kitą, o ne tą, kurią už jos geriausią draugę laikydavo klasės dauguma ir ana pati. Mokykloje niekaip negalėjau kam nors priskirti "geriausios draugės", nes nenorėjau tokios laikyti tiesiog pačios draugiškiausios ir mano interesus atitinkančios draugės. Norėjau, kad žmogus, kuriam pasakysiu "tu esi mano geriausias draugas", iš tiesų tokiu būtų, ir kad šie žodžiai išskirtų jį iš visų esančių ir prieš jį buvusių žmonių, kad mirusi galėčiau leisti ant savo antkapio iškalti žodžius, kad buvau to žmogaus geriausia drauge, nesvarbu ar mes dar buvome geriausiai draugais iki grabo lentos, ar jau nebe.

Ir kažkodėl niekada per daug nepergyvenau, kad neturiu geriausios draugės. Maniau sau, kad turėti geriausią draugą yra didelė laimė gyvenime, o turėti mylimą žmogų yra iš vis Dievo dovana. Nors neturėjau dar 10 metų, bet iš to, ką jau buvau patyrusi, jau buvau supratusi koks unikalus ir atskiras yra kiekvienas žmogus ir kad norėti kažką versti mylėti tave vien dėl to, kad daugiau aplinkui nėra ką mylėti arba, kad tu taip nori, būtų mažų mažiausia negarbinga, ką jau bekalbėti, kad neteisinga ir baugu.

Visgi per gyvenimą tokį artimą žmogų, kurį galėčiau pavadinti geriausiu draugu turėjau net du kartus!

Vienas kartas buvo vieną karštą vasaros dieną, kai man buvo 6-eri ir aš savanaudiškai sugalvojau, kad reiktų "pamankštinti širdį", tad iš savo aplinkos išsirinkau pačią gražiausią mergaitę ir su ja praleidau porą valandų. Po to daviau jai 3 kriaušes, o ji jomis taip apsidžiaugė, kad pavadino mane "savo geriausia drauge". Aš irgi ja pavadinau savo geriausia drauge, stengdamasi kuo labiau širdyje pajusti jai begalinę meilę ir pasiaukojimą, nes dar gyvenime taip nuoširdžiai niekaip nieko nedaviau - norėjau kad ji visas tris suvalgytų iš karto ir kad jos būtų pačios saldžiausios ir skaniausios kriaušės pasaulyje. Ji man atidavė vieną kriaušę atgal, ir aš mėginau pajusti dėkingumą suvokdama, kad juk ji galėjo tos kriaušės atgal ir neatiduoti, kurias aš ką tik paverčiau pačiomis saldžiausiomis ir skaniausiomis kriaušėmis pasaulyje.  Kitą dieną ji su manimi nebesišnekėjo, nes buvo vienais metais vyresnė ir kieme iš jos pasišaipė, kad draugauja su maže, o aš labai stengiausi išmokti paleisti ir nesisavinti žmogaus, kad ir kaip man bebūtų skaudu. Juk jos teisė ir laisvė  galvoti kaip jai geriau (žinoma vėliau gyvenime supratau, kad kai kurie žmonės jaučiasi nevertingi ir nereikalingi, jeigu niekas jų nesisavina ir nuolatos kitiems dėl jų nepavydi, bet aš pati niekada nejaučiau tokio poreikio, ir būdama 6-erių dar sunkiai galėjau įsivaizduoti, kad kitas galėtų tokį jausti). Mūsų draugystė truko lygiai 5 valandas ir 3 kriaušes, bei vieną pasisedėjimą pavėsyje.

Kitas kartas jau tęsiasi keturis metus. Kartais pagalvoju, kad jei pirmą kartą laikyčiau žaidimu, tai per visą gyvenimą būčiau turėjusi tik vieną geriausią draugą. Tačiau negaliu negerbti savęs ir neprisiminti, kaip tada jaučiausi - net jei kas nors vėliau atrodo vaikiška ar naivu, visada reikia suprasti, kad taip atrodo tam žmogui, kuris esi dabar, bet ne tam, kuriuo buvai vakar. Ir būtent dėl to man sunku suprasti, kodėl dauguma žmonių išsiskyrę pyksta ne tik ant kito už tai, kokie jie yra, bet ir stengiasi pykti už tai, kokie jie buvo taip labiausiai pykdami ant savęs pačių ir skaudindamiesi.

Ir aš kartais jaučiuosi truputi kalta dėl tų visų kartų, kai kažkas laikė mane savo geriausia drauge, bet aš niekaip negalėdavau kito žmogus laikyti tokiu.

Džiaugiuosi užaugusi, nes suaugę žmonės nebeskirsto vieni kitų į draugus ir geriausius draugus. Net jei ir tokiu būdų kai kurie žmonės tyliai galvoja, kad turi daug geriausių draugų ir simuliuoja meilę, bet man atrodo, kad jie dar irgi spės užaugti.

Rodyk draugams

Gairės : , , , | komentarai (26)