BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

sukubas

Šiandien apturėjau labai keistą potyrį - miego paralyžių.

Paprastai jį sukelia nervinė įtampa, bet gali išprovokuoti ir miego pozos ar šiaip gyvenimo ritmo pokyčiai. Dažni miego paralyžiai būdingi kai kuriom nervinėm ligom - narkolepsijai, migrenai ir panašiai. Sveiki žmonės vidutiniškai per gyvenimą patiria du miego paralyžius, kuriuos atsimena. Tai matyt čia buvo mano pirmasis:

Taigi, miegu aš sau ir sapnuoju, kad galiu ant kažkokio tai metalinio stalo :) Visai “no fun”. Šalta ir nyku. Nusprendžiu pabusti. Atsimerkiu ir prieš save matau kokį tai “ateivių”. Jis stovi šalia mano lovos ir žiūri į mane, kaip koks vaikas į ant nugaros apsivertųsį vabalą. Tai aš žiūriu į jį ir pradedu mąstyti, kad jis ganėtinai panašus į padarą, kuris galėtų evoliucionuoti iš driežo.
Šiaip miego paralyžiui dažniausiai yra būdingas kylantis baisus panikos priepuolis, bet maniškis greičiausiai nusikreipė į mano pačios haliucinaciją, nes ji sureagavo išgąsdinta manęs taip, kaip galima išsigąsti įkišus ranką į vonią norint iš jos ištraukti kamštį, bet būti sugriebtam už riešo nežinia iš kur atsiradusios kitos rankos :D Take that nightmare!

Po kelių minučių nuo haliucinacijos pabaigos galėjau pajudinti dešinę ranką. Buvo labai keistas jausmas, nes nors galėjau ranką judinti, bet ja visiškai nieko nejaučiau. Uždėjau sau ant veido, norėdama įsitikinti ar tikrai jau galiu judėti. Taip ir užmigau jaučianti, kad mane kažkas liečia, bet nejausdama, kad kažką liečiu.

Miego paralyžiui taip pat be haliucinacijų yra labai būdingi fiziniai potyriai, kad žmogus haliucionuojamo padaro (ar šiaip) yra kažkur velkamas, draskomas, prievartaujamas. Kad pakyla į orą, kažkur skrenda, ar kad jo dvasia “išeina” iš kūno. Gali matyti šviesas, girdėti garsus ir panašiai. Religiningiems - tai demonai ar angelai (paralyžius gali būti ir su teigiamais išgyvenimais), kitiems - ateiviai, tretiems atrodo, kad regi mirusiuosiuos ar pradeda išprotėti :)

Paralyžius gali ištikti ir prieš užmiegant. Tai nėra sapnavimas nemiegant - tai tiesiog “klaidos” smegenyse REM miego stadijos metu. Na, nesame mes tobuli padarai - kartais koją sutraukia mėšlungis, akyse pasivaidena, o miegant paralyžius ištinka :) Svarbu, kad ne per dažnai ir netrukdytų gyvenimui :D

Taip pat mokausi naują eilėraštį. Šį kartą trumpą - meilės dainą parašyta viduramžiška lotynų kalba. 800 metų senumo! Pateikiu dvi dainos verijas - vieną atliekamą tradiciškiau, o kitą - popsiškiau/moderniau:

Štai dainos žodžiai, o šalia - kaip aš dainą suprantu :) (jei kas studijuojate lotynų kalbą ir galite pataisyti mane, mėgėją, būtų malonu):

Veni, veni, venias,
ne me mori facias,
Hyria, Hyrie
Nazaza Trillirivos!
Eik, eik, ateiki,
Nes mirsiu toli nuo tavęs,
Hyrija, Hyrije
Nacaca Trilirivos!
Pulchra tibi facies,
oculorum acies,
capillorum series -
o quam clara species!
Gražus tavo veidas,
Akys švyti,
Plaukai banguoja,
Esi be trūkumų.
Rosa rubicundior,
lilio candidior,
omnibus formosior,
semper in te glorior!
Raudonesnė už rožę,
Baltesnė už leliją,
Gražiausia mūsuose,
Šlovingiausia.

Kas sakė, kad meilės kalba prancūzų - melavo. Lotyniškai skamba žymiai… prašmatniau ;D

Rodyk draugams

Gairės : , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , | komentarai (13)

Šiame savo įraše pamėginsiu atsakyti į kelis preito įrašo komentaruose užduotus klausimus :)

Pirmiausia duosiu kelis patarimus apie lucid-dreaming‘ą, arba sapnų kontroliavimą. Kadangi internete ir taip jau galima rasti milijonus patarimų šia tema, tai duosiu kelis saviškius:

Patarimai fiziniui lygmeniui. Kaip bebūtų gaila kai kuriems asmenims, bet visgi sapnas prasideda ir baigiasi mūsų kūno nervinėje sistemoje (kiek jame dalyvauja kitos elektromagnetinius impulsus gebančios generuoti ląstelės paliksiu spręsti mokslininkams). Todėl kuo geriau smegenims - tuo joms lengviau dirbti (ir sapnuoti).

Jeigu jaučiatęs nuolatos pavargę ir liūdni, tai gali būti dėl B grupės vitaminų ar polinesočiųjų rūgščių trūkumo. Pamėginkite pusryčiams suvalgyti dubenėlį “miuslikų”, o po pietų išgerti šaukštelį žuvies taukų (mm… žuvies taukai :> kaip skanu :D). Taip pat įsitikinkite ar pagalvė, ant kurios miegate jums yra patogi. Nors per TV rodo daug reklamų apie visokius artopedinius čiužinius/pagalves ir kokie jie yra sveiki stuburui, bet nereikia pamiršti ir to, kad kakle yra kraujagyslių kuriomis smegenis pasiekia joms reikalingas kraujas. Nebūtina pirkti ortopedinės pagalvės - galbūt užtektų dar vienos paprastos arba kaip tik - gal be pagalvės jums miegotųsi dar geriau.

Kai kuriems žmonėms pradėti sapnuoti lucid sapnus užtenka miegoti su kepure (man vaikystėje irgi to užtekdavo). Arba su kojinėmis (kojos mažiau šala -> joms reikia mažiau kraujo -> daugiau tenka galvai -> MOAR FUN)

Patarimai rytui ir vakarui: Girdėjau, kad kai kurie žmonės naktį sapnuoja apie tai, apie ką vakare labai galvojo. Nevadinčiau to sapnų valdymu, bet galbūt tai jums padės. Taip pat pamėginkite atsiminti ką sapnavote - nėra taip, kad mes nesapnuojame. Tik ne visi atsimename. Pamėginkite prie lovos pasidėti sąsiuvinį ir vos pabudę atsiminti ką sapnavote. Turėkite kantrybės - jūs turite išmokti prisiminti savo sapnus :) kas iš to, jei valdysite juos, o vėliau viską pamiršite.

Gali būti blogesnis variantas - jų atsiminti jūs nenorite: galbūt jums nepatinka dalykai apie kuriuos jums sapnai pasakoja, galbūt jūs laikotės nuomonės, kad realybė yra dalykas blogas ir nuo jos reikia bėgti į nerealybę (juk sapnas - tai realybės tęstinumas miego metu, o sapno nebuvimas - panašus į mirtį, realybės nebebuvimą). Bet tuo pačiu šitas variantas ir lengvesnis, nes jums nereikės mokytis sapnų prisiminti, užteks to vėl panorėti - kiekvieną kartą kai darysite bet kokį dalyką, kuriuo ketinate “pailsėti” nuo realybės paklauskite savęs “WTF? kam man to reikia?”. Čia kaip ir su kepuriuku - neretai rūkyti metę žmonės nustemba vėl pradėję sapnuoti :)

Patarimai emociniam/psichiniam lygmeniui. Paprastai kontroliuoti sapnui užtenka suvokti, kad sapnuojate. Bet ar dažnai sapne apie tai susimąstote? Kuo dažniau realiame gyvenime klausite savęs “ar tai tikra”, tuo lengviau bus to paklausti ir sapne. Pamenu iš pat pradžių suvokdavau kad sapnuoju dėl tokių dalykų, kaip kad pasikeitusios apgamo ant rankos vietos, o ne dėl sapne danguje plaukiančių milžiniškų rausvų banginių. Suraskite savo realybės atramas ir jas įsidėmėkite.

Taip pat atsakykite sau į klausimą - ko jūs norite iš sapnų kontroliavimo? Mūsų sapnai atskeidžia tikrąją mūsų psichiką. Jeigu nesivaldote gyvenime, vargu ar suvaldysite sapną. Todėl kai supykstate klausikite savęs “kodėl aš pykstu?” ir panašiai. Miegant mus lanko du sapnų tipai - lėtojo miego metu jie sudaryti daugiau iš minčių ir apmąstymų (aišku, ne žodinių), o greitojo - iš vaizdų, garsų, kvapų ir panašiai. Paprastai pirmasis mano sapnas, kurį atsimenu, būna tarsi perėjimas iš vieno į kitą ir jį visą lydi viena emocija, kurios negalėdama paaiškinti sapne (nes ji dažniausiai būna “atsineštas” iš dienos) jau suvokiu, kad sapnuoju.

Tai turėtų padėti išmokti valdyti sapną kada tik to užsimanysite.

Jei nepadeda, pamėginkite nustatyti kompiuterį, kad jis pradėtų tyliai groti tą pačią dainą likus 3-1 valandai iki jūsų kėlimosi laiko (išmėginkite įvairius variantus). Ausys girdės muziką, bet miegančios smegenys ją suvoks savaip - ar tai žemės drebėjimu, ar tai klykiančiais šunimis, o galbūt net ta pačia muzika. Po kelių savaičių imsite tą pastebėti ir tai taps tarsi aliarmu “tu esi sapne”. Kai kurios firmos net spec. prietaisus tam gamina. Kartais žmonėms taip pat veikia ir paprasti žadintuvai - jie suskamba, žmonės per miegus juos išjungia, o vėliau dar kokias 5 minutes sapnuoja lucid sapnus :) Kai kurie specialiai tam nusistato žadintuvą kokiomis 1-2 valandomis anksčiau, nei jiems reiktų keltis iš tikrųjų, vėliau likusį laiką lucid sapnuoja, tik kadangi pabudę nebeprisimena, negali paaiškint, kam jiems toks dalykas reikalingas :D (kažkur giliai galvoje tai lieka “weee!!! lets do it again!)

Jei norite vienkartinės patirties, tai siūlau pabudus lovoje pagulėti kokias 10-15 minučių, o tada vėl užmigti. Tokiu būdu kai kurie psichiatrai savo pacientams gydo košmarus, nes po tokių užmigimų daugiau nei pusė kylančių sapnų būna daugiau ar mažiau lucid.

Paprastai aš nusprendžiu nekontroliuoti sapnų visiškai - tai būtų labai neįdomu. Pavyzdžiui nusprendžiu sapnuoti, kad kasinėsiu griuvėsius, bet ką atkasiu, tai palieku nuspręsti sapnui. Jei man patinka ką randu pakeičiu sapną į tokį, kuriame aš jau gyvenu ir dalyvauju atkastos kultūros praeityje. O gal kaip tik - įdomiau toliau sapnuoti kaip tuos griuvėsius pristatau tarptautinei bendruomenei :) Sapnai skiriasi nuo paprastų fantazijų, nes sapnuojant visi pokyčiai atrodo tikresni ar net ryškesni, nei realybėje. Gali būti kokios nors rūšies, lyties ar amžiaus, gyventi kur nori, veikti ką nori, ir net įsivesti “undo” fuknciją, jei nori :D Nemokama atrakcija kiekvieną naktį ;D

Sekantis klausimas buvo apie panseksualumą (nors aglo vakar jau ir taip gana gerai trumpai paaiškino)

Panseksualai savo partnerius myli pirmiausiai kaip asmenybes, o tik tuomet kaip fizinius objektus. Aš savo vyrą myliu ne todėl, kad jis yra gražus, bet man jis yra gražus todėl, kad aš jį myliu. Kiti vyrai ar moterys mane seksualiai domina tik tiek, kiek jie man yra panašūs į mano partnerį. Mano vyro lytiniai organai man yra tiek pat svarbūs kiek ir visi kiti jo organai, o būdo savybės darančios jį vyru visuomenės akyse tiek pat svarbios, kaip ir visos kitos savybės.

Daugumoje pirmykčių kultūrų panseksualūs santykiai pateikiami kaip santykių siekiamybė - draugystė, kuri būdama intin didelė ir stipri suveda žmones ir lytiniame gyvenime. Skirtingų lyčių poros yra itin laimingos, nes jie vienas kitam gali padovanoti didžiausą dovaną - susilaukti ir dviese užauginti vaiką, taip pasakydami, kad meilė tokia stipri, kad dalis savęs išmainoma į dalį kito žmogos, tikint kad gautas naujas žmogutis bus geresnis už abu prieš tai buvusius (o net jei ir ne, tai nekaltinant dėl to nei naujojo žmogaus, nei savo partnerio, nes viskas buvo daroma na kažko tikintis, bet jau kažką turint). Panseksualūs asmenys labai rūpinasi savo vaikų švietimu ir lavinimu, negalintis turėti vaikų dažnai įsivaikina ne norėdami sutvirtinti savo pačių santykius (jie ir taip būna tvirti), bet pasidalinti savo laime su dar vienu asmeniu. Tokie santykiai atsirado žmogui išeinant iš “gyvūno” stadijos, nes tik tai garantavo, kad savo vaikais bus rūpinamasi geriau, nei savimi pačiu - akmens amžiaus žmogus galėjo leisti sau pagimdyti tik 2-3 vaikus ir privalėjo juos išmokyti visko, ko pats mokėjo taip gerai, kad jo vaikas per gyvenimą dar spėtų kažko naujo išmokti/sukurti. Taip pat evoliuciškai išsivystė ir meilės jausmas, nes gyvenimas buvo trumpas, per gyvenimą galėjai ir nepamatyti daugiau kaip 100 kitų savo rūšies atstovų - jie turėjo būti arba draugai arba priešai.

Krikščioniškoje kultūroje santykių siekiamybė yra heteroseksualūs santykiai - parnerystė yra pirmiausiai skiriama ne draugystės sutvirtinimui, o giminės pratęsimui (tam didelę įtaką turi ir tai, kad krikščionybėje santuoka po mirties nėra tęsiama, kaip kad kai kuriose pirmykštėse kultūrose (kadangi nemažai tokių neturi pomirtinio gyvenimo sąvokos, todėl dabartinis gyvenimas jiems ir yra toji amžinybė, kurios laukia krikščionys)). Heteroseksualas kitą myli tiek, kek tas kitas atitinka jo jau iš anksto nusistatytus reikalavimus - pvz.: vaikystėje suformuotą įvaizdį. Jeigu panseksualas gyvena pagal moto “mūsų gyvenimai yra geri, bet drauge jie yra dar geresni, dviese mes galime daugiau”, tai heteroseksualaus įvaizdis moto yra “mano gyvenimas be meilės yra liūdnas ir blogas, man reikalingas asmuo, kurį mylėčiau/kuris mylėtų mane, vienas aš negaliu nieko”. Bevaikė šeima nėra laikoma tikra šeima, nes nevykdo savo funkcijos, kaip žmonių rūšies gausinimo. Įsivaikinanti vaikus, anot tokio suvokimo, krikščionių šeima dar jiems paslaugą (gerą darbą) - nes ir tokie vaikai nėra “pilnaverčiai”. Motinų ir tėvų gerumas apsprendžiamas ne klausimu “ko tu savo vaiką išmokei”, bet “ar tu savo vaiką pagimdei?”. Jei pagimdei - sveikinam, jau esi geras tėvas/mama. Dar daugiau pagimdei? nu išvis šaunuolis :) Jei panseksualių partnerių vaikas gali savo tėvams pasakyti “Mama, tėti, ačiū, kad mane pagimdėte ir užauginote.”, nes jis yra tėvų gyvenimo pilnatvės rezultatas, tai heteroseksualių to pasakyti negali, nes jo gimdymas buvo privalomas kaip tos pilnatvės pasiekimo elementas. To sąskaita buvo galima pradėti gimdyti >10 vaikų, turint tiek rankų pereiti nuo medžioklės ir rinkimo prie žemės ūkio ir mėginti tuos vaikus išmaitinti.

Homoseksualumas tas pats - tik čia veikia dvi tos pačios lytys ir tai sukelia didelį ir aršų piktumą su heteroseksualumu. Dėl to heteroseksualus taip pykdo tas faktas, kad homeseksualai užsiima seksu (kaip gi čia dabar, ne “darbo” reikalais), kad drįsta sakytis esą laimingi negalėdami turėti vaikų (nes patys heteroseksualai tokiais dažnai nesijaučia ir turėdami) ar reikalauti, kad jiems būtų leista įsivaikinti vaikus (kurie tos pačios lyties homoseksualiom porom (tokios gali būti ir panseksualių) yra tokie patys reikalingi, kaip ir heteroseksualioms poroms, kaip norimos gyvenimo pilnatvės pasiekimo būdas). Biseksualumas - tai dviejų zuikių nušovimas vienu šūviu :)

Kai kurie panseksualai būna įsimylėję patys save - viena iš narcizizmo formų. Anot Z. Froido panseksualumas - vienintelė “sveika” žmogaus seksualumo forma. Galbūt tame tiesos ir yra. Panseksualai dažniausiai būna apsigimę monogamai. Jei heteroseksualioje poroje moteris staiga pareišktų, kad darosi lyties keitimosi operaciją, tai vyras greičiausią ją pliktų susijaudinęs, kad ji iškrypusi, ką žmonės apie jį pagalvos, susirūpinęs savo paties vyriškumu ir panašiai. Tuo tarpu panseksualioje poroje vyras susijaudintų, kad tokios operacijos dar labai nepažengusios ir gali sugadinti jo mylimam žmogui sveikatą. Panseksualam priesaika “ir džiaugsme ir varge” yra ne pareiga, o savaime suprantamas dalykas. Net kai vienas iš tokios poros nueina į šoną, tai kitas galvoja ką jis padarė blogai, kad nebeatneša pirmąjąm meilės ir jeigu taip jau yra, kad to darymo išvengti neįmanoma, antrajam leidžia išeiti, nes jo laimė pirmajam tokia pati svarbi, kaip ir savo.

Žiniasklaidoje dažnai painiojamas seksualumas su filija. Geriausiai papaiškinti kuo jos skiriasi homoseksualumo pavyzdžiui: jei vyrui tik patinka užsiimti seksu su kitu vyru, tai yra androfilija, bet jeigu jis nori gyventi ir drauge pasenti su juo - tai yra homoseksualumas. Apmaudu, kad yra labai daug žmonių, kuriem patiem meilė ir seksas yra tas pats dalykas, ir ne gerąją prasme, kad jie nori užsiimti seksu su tuo, kurį jie myli, bet mylėti tą, su kuriuo užsiima seksu.

Nė viena seksualumo strategija nėra geresnė ar blogesnė - kiekviena jų tinka vienam ar kitam žmogui, vienai ar kitokiai gyvenimo aplinkai, išorės ir vidinio pasaulio resursams. Svarbiausia nemeluoti pačiam sau.

Rodyk draugams

Gairės : , , , , , , , , | komentarai (13)