BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Baigiau antrą 2011 metų iššūkio piešinį - draugystę:

Kai tik pamačiau, kokia tema teks piešti, net šiek tiek sutrikau. Man lengviau būtų buvępiešti tema “meilė” :) Na, bet teko draugystė.

Kažkada jau apie draugystę savo bloge rašiau, iš pradžių galvojau gal nupiešti ką nors būtent to įrašo tema, bet nusprendžiau dar kelias dienas palaukti - gal pamatysiu kokį nors kito žmogaus piešinį, gal kokį filmą ar išgirsiu dainą, kuri mane įkvėps. O gal kokia nors mintis įrėplios į smegenį, pridės ten kiaušinėlių, išsiritusios lervos nugrauž man porą neuronų, pasipenėjusios susisuks į kokonus, o tada pavirs drugeliais ir paliks mane su mažesne smegenų mase, nei buvau prieš tai, bet su nauju darbu.

o_o apie ką aš čia?

A, taip. Kodėl piešinys yra toks, koks yra.

Eidama iš parduotuvės namo prie jos pamačiau savo darželio laikų pažįstamą. Ji buvo pats pirmas žmogus su kuriuo aš susipažinau pati ir kurio vardą taip pat sužinojau pati. Nebuvo taip, kad iki tol nebūčiau bendravusi su žmonėmis, bet visada iki tol šalia manęs būdavo bent vienas suaugęs žmogus, aš visada galėjau atsisukti ir paklausti “o ką man daryti dabar”, galėjau jaustis saugi, kad bet kada galėsiu nutraukti man nepatinkantį socialinį kontaktą.

Viskas nutiko pirmą dieną darželyje, kai aš per daug bijojau užkalbinti kitus vaikus, o ji priėjo prie manęs ir pasiūlė su ja pažaisti. Aš dar nemokėjau tokių žaidimų kaip “namai” ir panašiai, todėl tiesiog pradėjau piešti. Apžiūrėjusi mano piešinį tą mergaitė pareiškė, kad mano drakonui reikia princesės (neįsivaizdavau kas yra drakonas, bet nusprendžiau kad taip tikriausiai vadinasi mano piešiami padarai) ir jinai mane išmokė piešti princesę - kad reikia pradėti nuo galvos ir būtinai nupiešti pūstas rankoves su ilgu sijonu :)

vaikiškas ne vaiko piešinys

Mes bendravome tik dvi dienas, nes vėliau ji išėjo iš darželio, bet aš vėliau ją visą gyvenimą atsimenu - ji buvo visa galva už mane aukštesnė, gerokai stambesnė, jos plaukai buvo supinta į dvi dailias kasas, skruostai buvo strazdanoti, o akys siauros ir žydros. Ji dėvėjo gerokai jai per didelį rožinį mėgztinį su strim išsiuvinėtom gėlėm.

Ji pati man tada atrodė kaip princesė.

O kai ją sutikau prieš porą dienų ji buvo tokia mažutė, tokia sušalusi, drebančiomis rankomis rūkė cigaretę ir žiūrėjo į nieką. Aš taip norėjau ją kur nors pakviesti.

Užkalbinau ją, ji mane pažino, nusišypsojo, atsakė, kad turi su kai kuo čia susitikti.

Ir tuo mūsų antras susitikimas gyvenime, praėjus šešiolikai metų po pirmo ir baigėsi. Ir žinote ką? Esu tikra, kad pažinčiau ją ir dar po šešiolikos metų, nes tą dieną ji man davė labai daug, nors galbūt šiandien atrodytų ir labai mažai - ji man parodė kaip yra lengva susidraugauti su žmogumi, ir kad žengti pirmą žingsnį su šypsena yra lengviau, nei sėdėti ir laukti bijant, kad niekas niekada prie tavęs neprieis, kad ir be šypsenos.

Kol buvau darželyje, o vėliau dar gal ir iki kokios aštuntos klasės galvojau, kad visuomet atsiminsiu savo skriaudikus ir vėl juos sutikusi nepraleisiu progos atkeršyti.

Bet žinote ką? Aš nė vieno jų neatsimenu.

Galva, o tuo labiau širdis, nėra guminiai ir į juos telpa tik tiek žmonių, kiek telpa. Kuo daugiau vietos savyje paskiriame blogiems, tuo mažiau jos lieka geriems nutikimams.

Tame pačiame darželyje, toje pačioje grupėje pietų miegą miegodavome triaukštėse lovose. Aš miegodavau viršutiniame aukšte, o mano mažasis broliukas apatiniame. Niekada to miego iš tikrųjų ir nemiegodavau, todėl karts nuo karto norėdavau pasilenkti ir pasižiūrėti kaip mano broliukas laikosi. Tarp mūsų auklėtojos buvo paguldžiusios dar vieną mergaitę, kuri, kiekvieną kartą man pasilenkus, spjaudavo man į veidą.

Ach, tie vaikai, tiesa?

Aš veidą nusivalydavau, vėl atsiguldavau į savo vietą ir regzdavau planus, kaip jai atkeršysiu progai pasitaikius (aišku, spjaudymas tebuvo mūsų “bendravimo” ledkalnio viršūnė). Bet taip niekada tokia proga ir nepasitaikė. Ir taip tikriausiai nutiko tik todėl, kad aš atkeršyti nenorėjau, aš tenorėjau jausti norą atkeršyti, nes jį jausdama galėjau jaustis geresnė už tą merginą.

Čia tas pats, kas vargšui džiaugtis, kad jis yra vargšas, nes tik turtingi vagia ir tik vogdamas (darydamas blogą) gali tapti turtngu, o jis, būdamas vargštu automatiškai gali laikyti save geru. Arba tas pats, kas specialiai neskaityti populiarių knygų ar nežiūrėti filmų, nes tai daro tik masės, o save laikant geresniu už visus, toks elgesys (gink ir tokių dalykų mėgimas) nebeleistų į masę žiūrėti iš aukšto.

Pačio keršto įvykdymas reikštų, kad kitas žmogus turėtų pasijusti lygiai taip pat blogai, kaip kad aš jaučiausi jo skriaudžiamas. O kas jums yra skaudžiausia? Skaudžiausia dažnai yra kai mums nutinka kažkas blogo visiškai nelaukto ir netikėto, ko mes niekada nenusipelnėme ir nestikėjome, o ypač skaudu, kai tas nutinka mūsų mylimiems žmonėms. Ir tie, kuriems mes už tai keršyjame irgi negali atsakyti į klausimą “kodėl? už ką man?”. Žinoma, visuomet kerštą galima laikyti galios kompensacija - tikėti, kad kitas, pajutęs mūsų skausmą, susimąstys ką padarė, ir žinodamas, kad to nusipelnė, pasijus dar blogiau. Bet tai visiškai nepakeis to, kas mums jau įvyko, nesugrąžins prarastų žmonių, o taip elgdamiesi mes tik mėginsime numaldyti savo pačių širdgėlą kažkur pasamonėje pateisindamai ir jau mums įvykusius dalykus.

Visuomenė nusikaltėlius baudžia ne dėl jų pačių, o dėl tų, kurie stebi nusikaltėlius - net ir menka, bet neišvengiama bausmė potencialų “blogietį” gasdina labiau, nei didelė bausmė, bet, kurios vienaip ar kitaip galima išvengti. Nusikaltėliai izoliuojami ne dėl to ką jie jau padarė, bet dėl to, ką jie gali padaryti sprendžiant iš jų jau padarytų veiksmų.

Kažkaip nukrypau į lankas…

Kaip ir aną kartą - nuotraukytės, kurias dariau maždaug kas 1 piešimo valandą (viso piešimas užtruko 8 valandas, piešiau su spalvotais pieštukais, flomasteriais ir baltu guašu):

Random.org puslapis teigia, kad sekanti tema man bus *generuoja* 15. Banga

hohoho… manau, kad pagaliau išeisiu iš “rūžavų” darbų :D O ir rožinis pieštukas kaip jau ir baigėsi.

Jeigu norite sekti mano piešiamus darbus realiai - tai kiekvieną kartą papiešus dabar į savo facebook’o puslapį įkeliu nuotrauką (tik pabaigtą darbą pirmiau parodau čia). :) jei norite galite mane “užfriendinti” :D dar žaidžiu zyngos salą ir citty ;D hehe

PS - “ale vaikišką” piešinį aš čia prie progos nupiešiau :) tikriausiai nebuvo tokių, kurie jį būtų palaikę tikrai vaiko pieštu, bet jei tokių buvo, tai sakau, kad, deja, bet ne :)

Rodyk draugams

Gairės : , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , | komentarai (10)

Photobucket

(Atsitiktinis piešinys iš mano piešinių dienoraščio)

Kai pradėjau lankyti darželį iš karto atsirado keliolika mergaičių norėjusių tapti mano "geriausiomis draugėmis". Iki darželio net nesitikėjau, kad kada nors gyvenime būsiu tokia populiari, ir man liežuvis neapsivertė nė vienos iš jų pavadinti savo "geriausia drauge", nes atrodė, kad norint kurią nors tokia laikyti ją reiktų mylėti bent jau tiek pat, kiek save pačią. Tiesą sakant iš savo gyvenimiškos ikidarželinės patirties  maniau, kad geriausią draugę reiktų mylėti ir branginti net labiau, nei savo vyrą ar vaikiną,  kurie tave mylėtų už tai, kad a) esi moteris; b) esi jų moteris,  o geriausia draugė mylėtų tiesiog (paprastas draugas ar draugė mylėtų už tai, kad tiesiog už gerą atsilygini geru, ir šiaip karts nuo karto gero darymą jei užplaukia. 5-metės logika, nesigilinkit :) ) ir kadangi būdama mergaitė nežinojau ką reiškia tokį mylėti, todėl net nesiruošiau mąstyti apie kurios nors, kaip "geriausios  draugės" statusą.

Žinoma viskas baigėsi taip, kad kelių dienų bėgyje nebeliko nė vienos potencialios "geriausios draugės", nes buvau socialiai nurašyta, kaip nenorinti draugauti. Vėliau problema iškildavo mokykloje, vadinamosiose anketose drauge su klausimu "Kas tavo geriausia draugė?", kuris daugumai merginų sukeldavo baisius pykčio priepuolius, nes 40% rašydavo tos merginos vardą, kurios būdavo anketa, o 20% vos ne verkdavo, nes norėdavo parašyti kitą, o ne tą, kurią už jos geriausią draugę laikydavo klasės dauguma ir ana pati. Mokykloje niekaip negalėjau kam nors priskirti "geriausios draugės", nes nenorėjau tokios laikyti tiesiog pačios draugiškiausios ir mano interesus atitinkančios draugės. Norėjau, kad žmogus, kuriam pasakysiu "tu esi mano geriausias draugas", iš tiesų tokiu būtų, ir kad šie žodžiai išskirtų jį iš visų esančių ir prieš jį buvusių žmonių, kad mirusi galėčiau leisti ant savo antkapio iškalti žodžius, kad buvau to žmogaus geriausia drauge, nesvarbu ar mes dar buvome geriausiai draugais iki grabo lentos, ar jau nebe.

Ir kažkodėl niekada per daug nepergyvenau, kad neturiu geriausios draugės. Maniau sau, kad turėti geriausią draugą yra didelė laimė gyvenime, o turėti mylimą žmogų yra iš vis Dievo dovana. Nors neturėjau dar 10 metų, bet iš to, ką jau buvau patyrusi, jau buvau supratusi koks unikalus ir atskiras yra kiekvienas žmogus ir kad norėti kažką versti mylėti tave vien dėl to, kad daugiau aplinkui nėra ką mylėti arba, kad tu taip nori, būtų mažų mažiausia negarbinga, ką jau bekalbėti, kad neteisinga ir baugu.

Visgi per gyvenimą tokį artimą žmogų, kurį galėčiau pavadinti geriausiu draugu turėjau net du kartus!

Vienas kartas buvo vieną karštą vasaros dieną, kai man buvo 6-eri ir aš savanaudiškai sugalvojau, kad reiktų "pamankštinti širdį", tad iš savo aplinkos išsirinkau pačią gražiausią mergaitę ir su ja praleidau porą valandų. Po to daviau jai 3 kriaušes, o ji jomis taip apsidžiaugė, kad pavadino mane "savo geriausia drauge". Aš irgi ja pavadinau savo geriausia drauge, stengdamasi kuo labiau širdyje pajusti jai begalinę meilę ir pasiaukojimą, nes dar gyvenime taip nuoširdžiai niekaip nieko nedaviau - norėjau kad ji visas tris suvalgytų iš karto ir kad jos būtų pačios saldžiausios ir skaniausios kriaušės pasaulyje. Ji man atidavė vieną kriaušę atgal, ir aš mėginau pajusti dėkingumą suvokdama, kad juk ji galėjo tos kriaušės atgal ir neatiduoti, kurias aš ką tik paverčiau pačiomis saldžiausiomis ir skaniausiomis kriaušėmis pasaulyje.  Kitą dieną ji su manimi nebesišnekėjo, nes buvo vienais metais vyresnė ir kieme iš jos pasišaipė, kad draugauja su maže, o aš labai stengiausi išmokti paleisti ir nesisavinti žmogaus, kad ir kaip man bebūtų skaudu. Juk jos teisė ir laisvė  galvoti kaip jai geriau (žinoma vėliau gyvenime supratau, kad kai kurie žmonės jaučiasi nevertingi ir nereikalingi, jeigu niekas jų nesisavina ir nuolatos kitiems dėl jų nepavydi, bet aš pati niekada nejaučiau tokio poreikio, ir būdama 6-erių dar sunkiai galėjau įsivaizduoti, kad kitas galėtų tokį jausti). Mūsų draugystė truko lygiai 5 valandas ir 3 kriaušes, bei vieną pasisedėjimą pavėsyje.

Kitas kartas jau tęsiasi keturis metus. Kartais pagalvoju, kad jei pirmą kartą laikyčiau žaidimu, tai per visą gyvenimą būčiau turėjusi tik vieną geriausią draugą. Tačiau negaliu negerbti savęs ir neprisiminti, kaip tada jaučiausi - net jei kas nors vėliau atrodo vaikiška ar naivu, visada reikia suprasti, kad taip atrodo tam žmogui, kuris esi dabar, bet ne tam, kuriuo buvai vakar. Ir būtent dėl to man sunku suprasti, kodėl dauguma žmonių išsiskyrę pyksta ne tik ant kito už tai, kokie jie yra, bet ir stengiasi pykti už tai, kokie jie buvo taip labiausiai pykdami ant savęs pačių ir skaudindamiesi.

Ir aš kartais jaučiuosi truputi kalta dėl tų visų kartų, kai kažkas laikė mane savo geriausia drauge, bet aš niekaip negalėdavau kito žmogus laikyti tokiu.

Džiaugiuosi užaugusi, nes suaugę žmonės nebeskirsto vieni kitų į draugus ir geriausius draugus. Net jei ir tokiu būdų kai kurie žmonės tyliai galvoja, kad turi daug geriausių draugų ir simuliuoja meilę, bet man atrodo, kad jie dar irgi spės užaugti.

Rodyk draugams

Gairės : , , , | komentarai (26)